Šiandien mes visur buvom LAUKIAMI!
Mus pamatęs pirmiausiai nudžiugo auksinis fazanas ir tuoj sukvietė susirinkimą, kurio pirmininkė pasirodė besanti gražuolė Povė, vadovaujanti pulkui vištyčių.
Ožiukai liovėsi pusryčiavę ir žiūrėjo didelėmis akimis į mūsų krepšius. Mažu kažko duosime O kaip mes duosime, jei visur didelėmis raidėmis parašyta: gyvūnų šerti negalima!
Tiesa, išlepintos ir nupenėtos kiemo žąsys piktai gageno ir demonstravo savo valdžią, bet būdamos ne itin draugiškos stipriai prajuokino mus.
Pastebėjęs mus ateinančius, Belmonto krioklys pradėjo taip srauniai tekėti, kad pasisveikindamas aptaškė mūsų mažas smalsias nosytes.
Dideli miško akmenys, pažymėti magiškais skaičiais, pasiūlė savo kietas nugaras pasidėti rašymui užduočių lapus.
Labai seni, patys išstovėti nebegalintys nuvirtę medžiai kvietė atsisėsti ir užkąsti.
Klevai intensyviai barstė lapus ir šnibždėjo: “pažiūrėkit, kokie pasakiškai spalvoti miško takai”
Jo didenybė ąžuolas, žinodamas, kad yra atžymėtas kaip ieškomas objektas vaikų užduočių lape, pasirodė prie pat Pūčkorių atodangos. Sudarydamas įspūdį. Kaip ir dera tikram miško karaliui.
Belmonto lauko darželio vaikai ir mokytojai iškart suprato, kad mes savi ir svetingai parodė savo valdas bei ką tik sukurtą miško namelį. Jei ne apribojimai, būtume tikrai užėję vidun puodeliui arbatos, o išeidami stipriai apsikabinę.
Matėm miško “Pelėdžiukų” lauko užkandinę, palyginom su savo Pelėdine. Mintyse pasigyrėm: mūsų gražesnė!
Mums visą dieną šypsojosi saulė. Kad pastebėtume tik rudenį matomą gamtos auksą.
Įkvėpkite ir jūs. Ar jaučiate, kaip kvepia rudeniu?
